Vieta

Šiek tiek apie vietą papasakojau, bet dabar plačiau. Pačio sklypo pasirinkimą labai palengvino draugų gimtadienio šventimas irgi Dzūkijoje. Užlipau į antrą aukštą, pasižiūrėjau per stoglangį ir pamačiau brandžią pušį bei voverę. Užsikabinau už medžio ir pasakiau, kad mūsų sklype privalo būti brandžios pušys ar bent viena. Atranka dar susiaurėjo ir visiškai dėl to nepasunkėjo, bet palengvėjo. Ir ką, turime L formos 34 a. sklypą su 4 brandžiom pušim ir 1 beržu, keliasdešimt keliamečių pušaičių, lentiniu nameliu grėbliams pasikabinti, niekur nefiguruojančiu rūsiu su elektra bei šuliniu. Čia keletas nuotraukų:





Žiema

Vasara

Čia vyksta ir pirmieji blogo įrašai

Kartais galiu pasidaryti ofiso dieną gamtoje - antros nuotraukos kairėje ir trečioje ofisiuką jūs ir matote. Staliukas stovi ant XIX a. pabaigos 6 m pločio akmeninio grindinio, kuriuo anksčiau ponios atvykdavo karietomis (kur, sužinosite vėliau:)). Radau atsitiktinai ir tokio gėrio turiu 20 metrų - su architektais spręsime, ką su jais daryti. Diskusija vyksta ir su brangiąja - man labai norisi atsikasti viską ir rodyti, jai užtenka tik žinoti, kad autentika yra po žolyte ir ji juk niekur nepabėgs dar XIX amžių:) 




Rūsys

Rūsio stogas man labai keistas - gal kas nors turi versijų, kam tokie nuolydžiai šonuose buvo padaryti? Dėl rūsio - jis buvo pastatytas arba tarpukariu arba jau po antro pasaulinio karo. Galėjo būti laikomos maisto atsargos. Rūsyje yra elektra, kaminas pamūrytas jau šiais laikais buvusių savininkų. Žadu kažkiek apsišiltinti, hidroizoliuoti ir užmėtyti žemėmis.

Šios pušys lėmė sodybos vietos pasirinkimą. Pušis - vienas dalykų, kas asocijuojasi su lietuvišku. Man tai pats gražiausias medis. Beja - kažkur girdėjau, kad Vilniaus Vingio parke yra pačios seniausios pušys Lietuvoje, kadangi ten ilgą laiką buvo parkas ir medžiai nebuvo pjaunami malkoms ar statyboms - nuvažiuokite ir pasiganykite po parką, pakelkite galvą - medžiai neralūs! 



Ką mes čia veiksim? Primenu - kilometro spinduliu yra ežeras, aplink miškai, už kelių kilometrų - miestelis su visa reikalinga infrastruktūra miestiečiui.  Vieta - Dzūkija. Aš -  vilnietis. Bet mane vaikystėje kiekvienais metais ištremdavo į kaimą trims mėnesiams be dviejų savaičių, o ten darbai nesibaigdavo dėl to, kad pasibaigus A lygio darbams, atsirasdavo B lygio darbai, o jei ir juos padarydavome - prasidėdavo nesibaigiantys C lygio darbai. Prie C lygio darbų priskiriu akmenų rinkimą iš laukų, kad dalgiai nesikabintų bei laukinių obelų derliaus rinkimas gyvuliams. Taigi darbo nebijau, bet meilė jam atsirado tik, kai tapau vyru ir nusipirkome savo sklypą. Kitaip tariant, savo prerijas ravėti tapo mieliau, nei ne visai savo:) O veiksime mes čia štai ką:

 - Statysiu namą;
 - Laikysim bites ir suksim medų;
 - Grybausim;
 - Uogausim;
 - Žvejosiu;
 - Važinėsim dviračiu;
 - Maudysimės;
 - Pirtinsimės;
 - Slidinėsim lygumų slidėmis;
 - Gaminsime maistą;
 - Prižiūrėsime mini darželį su šiltnamiu;
 - Šienausiu žolę, deja (kol nenustos vogti elektrinių avių);

Manau, kad tikrai ne viską išvardinau. Gal atsiras naujų pomėgių - nardymas, karstymasis medžiais ar raketų konstravimas - nežinau. Slaptas tarpinis planas - gyventi pusę metų sodyboje ir dirbti mieste (mėnesį jau tai darome). Slaptas optimistinis, svajoninis mano planas - kažkada keltis gyventi čia ir taškas. Gal su papildomis sąlygomis, bet jaučiu, kad tai yra man ir labai tikiuosi, kad tai galėtų kažkada būti mums.

Šiaip darbo rinkoje atiranda vis daugiau darbo pasiūlymų, kuomet darbo vieta nėra svarbi. Mano atvejis būtent toks - galiu dirbti iš ofiso, namų ar sodybos. Mūsų Lietuvos ofiso kolegė lietuvė tarkime dirba Estijoje, nes yra ištekėjusi už esto. Mūsų sodybos kaimynai - jauna pora prieš savaitę nusprendė irgi pagyventi metus čia, darbuotis Vilniuje. Mano brangiosios darbas tokios galimybės kol kas nesuteikia, deja.

Gal apie vietą pradžiai ir užteks.